Lietuvybė SMS pranešimuose

Praėjusio tūkstantmečio pabaigoje greitai pradėję plisti mobilieji telefonai iš pradžių neturėjo galimybės rašyti ir atvaizduoti specifinių lietuviškų raidžių SMS pranešimuose. SMS raidyną tuo metu sudarė tik baziniai lotyniški rašmenys ir keletas kitų ženklų, neaktualių mūsų raštui. Dėl šios priežasties Lietuvoje susiklostė tradicija SMS pranešimus siųsti bazine lotyniška abėcėle. Taip elgėsi ne tik privatūs asmenys, bet ir informacinių technologijų lyderiai, ryšių operatoriai, pardavėjai, bankai, reklamos siuntėjai.

1999-2000 m. atitinkamas tarptautinis standartas buvo papildytas galimybe siųsti ir gauti pranešimus kone visais Unikodo rašmenimis, o 2003 m. standartizuotas ir lietuvių abėcėlės raidžių priskyrimas telefoninės 12 klavišų klaviatūros klavišams. Deja, susiformavusių įpročių nėra lengva atsisakyti: net praėjus dešimtmečiams nuo šių standartų patvirtinimo, didelė dalis lietuvių – privatūs asmenys, ryšio paslaugų teikėjai, biudžetinės įstaigos, bankai ir kitos organizacijos – vis dar yra linkę siųsti „sveplus“ SMS pranešimus savo klientams. Paprastai tai motyvuojama patogumu, patikimumu ir kaina.

Šiuo straipsniu pabandysime atremti įprastinius argumentus ir įrodyti, jog lietuviškai rašyti SMS pranešimus tikrai galima. Beje, taisyklingai rašyti klientams siunčiamus SMS pranešimus jau nuo 2012 metų reikalauja ir Valstybinė kalbos inspekcija bei Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Patogumas

Patogumas – pirmasis kriterijus mūsų sąraše. Išties, dažnai specifinių lietuviškų raidžių įvedimas reikalauja daugiau pastangų nei bazinių lotyniškų raidžių: ekraninėse telefonų klaviatūrose raidės su diakritikais dažnai paslepiamos po pamatinėmis, o mygtukiniuose telefonuose – tiesiog reikalauja daugiau mygtykų paspaudimų.

Vis dėlto, išmaniuosiuose telefonuose paprastai galima įdiegti papildomus klaviatūros išdėstymus, ir bent jau populiariausioms šių įrenginių platformoms lietuviški išdėstymai su patogiai pasiekiamais visais lietuviškais rašmenimis yra sukurti ir platinami (juos paminėjome svetainės straipsneliuose apie „Android“ ir „iOS“ sulietuvinimą). Be to, dažname telefone galima įjungti renkamų žodžių nuspėjimo funkciją – jei labai skubate, siūlome ją išbandyti.

Patikimumas

Ryšių operatoriai jau seniai neneigia, kad lietuvybė SMS pranešimuose galima. Tačiau vis dar yra vengiančių juose rašyti lietuviškai ir tai motyvuojančių noru, kad pranešimą galėtų perskaityti visų – net ir senų ar egzotinių – telefono aparatų naudotojai. Tačiau dabar absoliuti dauguma mobiliųjų telefonų geba taisyklingai rodyti daugiakalbes žinutes. Dar 2006-aisiais atlikome daugiau kaip 40 skirtingų telefonų aparatų testus, ir iš jų vos du nerodė lietuviškų pranešimų. Galbūt, gerai pasistengus, tokių išimčių pavyktų rasti ir dabar, tačiau ar tikrai verta „šlubuoti“ vardan keleto senų neįgalių įrenginių, ypač jei tuo pat metu nė nesusimąstydami siunčiame šypsenėles ir širdutes?

Kaina

Dar vienas dažnas argumentas prieš rašymą taisyklingai – lietuviškų pranešimų kaina. Teigiama, jog lietuviškomis raidėmis parašyta žinutė bus dvigubai brangesnė, negu parašyta vien bazinėmis raidėmis. Tai iš dalies tiesa: kadangi pranešimus su specifiniais lietuviškais rašmenimis tenka koduoti kitaip, į juos telpa mažiau simbolių, negu į „sveplus“ – ne 160, bet 70. Tačiau tai reiškia, kad iki 70 ženklų apimties lietuviški pranešimai netampa brangesni – tik ilgesnius tenka skaidyti į atskiras dalis, kurių kiekviena siunčiama ir apmokestinama kaip atskiras pranešimas, o gavėjo telefonas jas vėl sujungia į vientisą tekstą. Tačiau ar dažnai SMS žinutėse rašome eilėraščius ar rašinius? Juk dažniausiai žinutę sudaro vos keletas žodžių, kurių apimtis vargu ar siekia tą 70-ies simbolių ribą. Taigi, nerimas dėl kainos dažniausiai yra nepagrįstas. Be to, šiais laikais, kai bemaž visi mobiliojo ryšio paslaugų planai apima ir galimybę siųsti tūkstančius žinučių per mėnesį, o mobilusis internetas daugumai tapęs neatsiejama gyvenimo dalimi, kalbėti apie taupymą lietuvybės sąskaita atrodo visai nerimta.

Automatiniai ir masiniai pranešimai

Aukščiau apžvelgti argumentai labiau taikytini individualiems vartotojams. Tuo tarpu kalbant apie automatinių ir / ar masinių žinučių siuntėjus, ko gero galima įvardinti dvi pagrindines priežastis nesiųsti žinučių visa abėcėle. Pirmoji jų – kaina. Išties, dažnai net ir paprastam priminimui, pranešimui apie gautą siuntą ar pan. prireikia daugiau nei 70 ženklų, taigi, pranešimą siunčiant visa abėcėle, jį tenka skaidyti dalimis (kiekviena dalis kainuoja). Antroji priežastis irgi piniginė – nenoras investuoti į naudojamų sistemų tobulinimą ar keitimą kitomis.

Vis dėlto, mūsų įsitikinimu, pranešimų siuntimas visa abėcėle neturėtų būti laikomas prabangos dalyku, kurio galima atsisakyti motyvuojant keliais šimtais ar tūkstančiais sutaupytų eurų. Jei įmonė, įstaiga ar organizacija siunčia SMS pranešimus, tokie pranešimai laikytini vienu iš gyventojų aptarnavimo būdų, ar net galėtų būti prilyginti viešiesiems užrašams, todėl turėtų būti valstybine kalba ir atitikti jai keliamus reikalavimus. Juk jokių techninių kliūčių tam jau seniai nebėra.